Gintarė Švedaitė IVc

Kelionė A maršrutu

Šilkiniai chalatai, kvepiantys rankšluosčiai ir muilas. Atvaizdas, permirkęs nuo kambario aromatų, keičia formas ir pranyksta. Akių kolbelės ir lazdelės nesusitaria, ar tai, ką mato, yra šviesa ar tamsa. Nejaugi tai niekas? Akys žvelgia į tuštumą, bet tada akių nebėra: jų tiesiog negali būti, nes visur plyti tuštuma. Šešėlis, randąs prieglobstį tik tamsoje, nes ten jis pranyksta. Jo figūros nebeįžvelgsi, kontūrai it akvarelė išsilieja ir telieka tamsa. Naktis, kurioje nematyti nė vienos žvaigždės, kur dangus ir žemė lieka be prasmės. Skubu į šį peizažą.

Ant šaligatvio guli sumindžiotos medicininės kaukės – tarytum laukiančios vėluojančių karnavalo eisenos dalyvių. Karnavalas atšauktas. Žmonės nebeateis. Miestą užgrobė nematomas priešas, įvesta komendanto valanda, tik aš kažkodėl vis dar lauke. Nors realybė gąsdina, mintimis norisi sugrįžti į praeityje pažintą miesto paveikslą, kur žmonės greitu žingsniu, be tikslo ar su juo, ėjo man nepažįstamomis gatvėmis. Jų laukė gyvenimas. Jų judesiai įkūnijo laisvę, kurios niekada neturėjau. Šie svetimos šalies pasakos gyventojai, nepatyrę okupacijos dusulio, visuomet ėjo tolyn, o aš, sovietų anūkė, stovėjau vietoje ir pavydžiai stebėjau bėgančius, laisve alsuojančius Vakarus. Užstrigau. Svetimas oras pasibaigė ir nebepasiekia plaučių, atrodo, dūstu. Ranka apčiuopiu kelnių kišenę – telefonas dar yra. Jei įsijungsiu, ekrane sužibs mėlynas Ariadnės siūlas, išvesiąs mane iš šio ligoto labirinto. Tik taip pasieksiu stotį. Mano batų padai atsimuša į asfaltą tarytum tylūs bombų sprogimai ir drumsčia nusistovėjusią ramybę. Skubu, nes privalau: jei neišvyksiu, mane pagaus, jei mane pagaus, mano plaučiuose pasisės blogio sėkla ir gyvenimas baigsis. Laikrodis, rodyklė, perėja – atėjau. Bilietą nusipirkau iš guminių pirštinių, o kaukė pirštu nurodė perono kryptį. Visi manęs šalinosi, piktai nužvelgdavo, tad sukilo didelė vienatvės banga. Niekas man neberūpėjo: viskas, ko reikėjo, nutolo. Švelnus nepažįstamojo žvilgsnis, šiltas motinos apkabinimas – laukia ilga kelionė toli toli, už jūrų marių.

Traukinys pajudėjo, esu auka. Visas pasaulis prieš mane, todėl viskas, ką galiu, tai įsitaisyti sėdynėje, kiek pasukti galvą į šoną ir leisti nematomoms grandinėms apsivynioti mano kūną. Veržia, bet galiu iškentėti. Penktas vagonas – Prostitutės ir Nusikaltėliai. Mano gyvenimas ir tėvynės istorija stovi ant vienos scenos, kur netrukus bus įstumta giljotina.

Iš pradžių buvo keista nematyti pusės žmogaus veido. Visų emocijų raiška atiteko žmonių akims – tariamiems jų sielų veidrodžiams. Žvalgydavausi ir mačiau žmones, bet jie manęs – ne. Jau prasidėjus karantinui, įsiliejau į žmonių minią ir iš ten nebeišėjau. Akių šypsena, akių sielvartas – viskas įrašyta įvairiaspalvių rainelių gelmėse, tačiau aš nebemoku jų skaityti. Tiek laiko praleidus vienoje vietoje vis dėlto nusibosta stebėti kitus: jie tik primena gyvenimą, kurį kadaise gyvenau. Laisvė įlipti ir išlipti iš traukinio, laisvė nusipirkti bilietą, žvalgytis po naujas vietas. Viruso įkarštyje šie žmonių geismai buvo kiek nuslopinti, bet karšta, naujovių ištroškusi širdis nesustoja svajojusi. Kai kuriuos karštis apsvaigino: jie prarado viltį, išvydo skaudžią vienatvę ir ėmė pykti. Kiti susipažino su savimi ir patyrė begalinę švelnumo žmonijai bangą. Aš praradau laiką, kad galėčiau gilintis į pasaulio paslaptis. Sunkios nelaisvės grandinės slegia visą kūną: jei bent kiek pajudu į šoną, suskausta rankas, o galva ima plyšti nuo įtampos, todėl stengiuosi sėdėti ramiai. Gyventi nelaisvėje – susitaikyti su padėtimi. Romi laikysena, pasukus galvą į šoną, kad matyčiau besikeičiančius kelionės vaizdus. Langas man dabar tapo kino ekranu, kuriame kadrai monotoniškai ir ritmingai eina vienas po kito. Filmas, kurio pasauliui niekad nepriklausysiu. Laisvė suteiktų tokiam gyvenimui žavesio, o nelaisvė verčia žiūrovu.

Kelionės maršrutas visad tas pats. Išmokau jį nusakyti, pasitelkdama išvystytą atmintį. Štai už pasvirusio medžio pasimatys upės vingis, o po to suskaičiavus iki septynių, traukinio vidų užlies tunelio tamsa. Dažniausiai tunelyje keleiviai nutyla ir nerimastingas mano minčių plazdesys atrodo garsiausias visoje žemėje. Tamsa iššaukia dirbtinę konfrontaciją su savimi. Aš prarandu savo kūniškumą, savo veidą ir tampu nepriklausoma materija. Baimė, pasipiktinimas ir pasišlykštėjimas savimi išlenda iš tvankumos, kiekvienąkart užverždami grandines, dar labiau surakindami judesius. Vidinė kova, atrodo, truks visą amžinybę, bet po minutės apakina šviesa. Kelionė tęsiasi toliau, tik dabar jaučiuosi blogiau. Apie traukinį žinau viską – jis manęs nedomina. Žmonės, nors ir keičiasi, didesniame plane vis vien lieka vienodi. Kaip jie žvalgos pro langą, kaip muistosi sėdynėse, kaip pirštais spaudinėja kaukių vielą palei nosies tiltelį. Viską žinau, bet tuo nesidžiaugiu, nes neturiu tos laisvės, kuria jie alsuoja. Vienintelis dalykas, kuris leidžia bent kažkiek atsikvėpti – mano sapnai.

Sapnuose nesugebu tinkamai valdyti savo kūno: jis neklauso nurodymų ir grubiai daužosi į kliūtis. Mintys, negalėdamos pakęsti šitokio lėtumo, bėga nuo manęs, bando išsilaisvinti. Dienos šviesa ardo mano kūną: odos pluoštai krenta ir sudega vietoje – virstu vaikštančiu mėsos gabalu, kuris niekad nebus suvalgytas. Mano kūnas amžinai pasmerktas vaikščioti ir nenumirti. Pagal visus dėsnius neturėčiau mąstyti ir sąmoningai kurti žodžių grandinių, kurios turi prasmę. Aplinkiniams esu pabaisa, kuri taikosi į jų gyvybę – iš tikrųjų aš esu pats nelaimingiausias padaras Žemėje: manęs niekas nesupranta, visi, mane pamatę, bėga tolyn. Esu viena ir pūvu. Pati jaučiu smarvę – ji užvaldo mano mintis ir ima išsigalvoti keistus vaizdinius. Matau save kaip žmogų be rankų ir kojų. Plaukioju nežinomoje erdvėje, man trūksta oro, jaučiu, kaip denatūruojasi smegenys ir viskas slysta iš po kojų. Man nėra, kur kristi, bet aš vis vien krentu ir mano kritimui nėra pabaigos.
        Ar eidama tolyn rasiu veidrodį? Dalis manyje likusio sąmoningumo nori pamatyti kūno, kurio naštą velku, atvaizdą. Prieš tai esu mačiusi papilkėjusią numirėlio odą, o dabar įsivaizduoju purpurinę. Raudoną kaip alkoholiko. Gal tokiu mane ir laiko? Svajoju būti uždaryta policijos nuovadoje ar nuvežta į psichiatrinę ligoninę, kur man į burną kištų įvairiaspalves tabletes ir švelniai plotų per petį nurijus.
        Slenku – niekas mano judėjimo nestabdo, tiesą pasakius, į mane niekas nežiūri. Kartais atrodo, jog sklendžiu ore ir neliečiu žemės – esu lengvas it pūkelis.
        Pribaikite mane.. Šaukite į kaktą, dešimtkart persmeikite man širdį, nuplėškite odą ar nagus – tik prašau, neleiskite man mąstyti, padarykite galą šiai kankynei. Nejaugi mano riksmo niekas negirdėjo? Žmogus nebyliai atsiliepia į riksmą, bet pasako tik tai, kad negali suprasti numirėlio skausmo.

Pasmerktas vienatvei numirėlis stebuklingai gyvas. Tai mano begalinis bandymas pasiekti savojo Everesto viršūnę, kur nuolat dega plaučiai, o pėdsakai dingsta dar prieš žengiant. Galva apsisuka, tad aš stoviu vietoje ir skaičiuoju akimirkas, kada prieš akis švystelės baltas taškas. Artėja tunelio pabaiga.